sábado, 22 de junio de 2013

THAYAMP INTIMPI - EL VIENTO Y EL SOL. FABULA TRADUCIDA AL AYMARA

THAYAMP INTIMPI

Traducido por Reyna Condori Valencia - 2013

Mä Kutix  thayamp intimpixa,  khithis wali ch’amani uk yatiñatakiw yant’asipxäna. Uka pachax mä jaqiw jaya thakhinjam uñstanïna. Ukhamasti  thayax akham sasaw säna:
-khä  isimp awayrantasit jaq uñjtati? Khititix isip aparani ukaw atipt’irïni.
Thayaw nayaraqatax yant’äna, Ukhamax jupax  ch’aska wayrjamaw  phust’äna. Ukhamapanx chacha jaqixa,  thayat  jark’aqasiñatakix juk’ampiw isimpix isintasïna, juk’amp  thaya  phust’ipanx juk’ampiw isip  katuntasïna.
Thayax wali qaritaxasax janiw juk’amp phust’xänti, Ukhamasti, intix amukiw jan  unxtasin wali  ch’isi lupi lupt’äna.
Chachax  jump’iñrak qalltäna,   jan juk’amp junt’unkxañatakix isipaw apsusïna. Ukhamatw intix  thayar atipjäna.

Ch’ikhïñaw ch’amat sipans  wakiskiri.








1 [1] Estudiante de la Carrera de lingüística e Idiomas de la Universidad Pública de El Alto. La Paz-Bolivia.

EL VIENTO Y EL SOL
ZAPATA, Everardo (N.T.año): “El viento y el sol”,  fábulas de Esopo. Lima-Perú, Edic. Coquito, pág.50.

            En cierta ocasión, el viento y el sol apostaron para saber cuál de los dos era el más fuerte.
            En aquel preciso instante un hombre a lo largo del camino. Entonces el viento dijo:
            -¿Ves aquel hombre con su capa? Quien logre quitársela será el vencedor.
            El viento probo primero y soplo como el huracán. El hombre, para defenderse, se abrigo mejor y, cuanto más fuerte soplaba, tato mas se sujetaba la capa.
El viento, totalmente desalentado, dejo de soplar. El sol entonces, sin hacer ruido, envió cálidos rayos con más ardor que nunca.
El hombre empezó a sudar, y no pudiendo resistir el calor, se quito la capa. Entonces el sol fue declarado vencedor.
Más vale maña que fuerza.














1 [1] Estudiante de la Carrera de lingüística e Idiomas de la Universidad Pública de El Alto. La Paz-Bolivia.

jueves, 13 de junio de 2013

PAMPA WANK’UMP QAMAQIMPI - LA LIEBRE Y LA ZORRA

PAMPA WANK’UMP QAMAQIMPI

Traducida por Reyna Condori Valencia - 2013

  kutix mä pampa  wank’ux  qachu qamaqir jiskt’äna: kunats sallqa sapxtamxa yatiyitasmati?,  chiqapunit  salqantawimapix atipjta?
-Jan yatitamasti, utajar jutam manq’ manq’añani sasaw qachu qamaqix jay säna.
Jan amuyasiri pampa  wank’uxa, jawillt’awirux iyaw sänwa. Ukatx sallqa qamaqin utapanx janiw kuna manq’as utjkänti jan ukax  manq’ax  jupapachpakixänwa. Ukhamax wank’ux jiwañap  yatisax sänwa. Jichhaw  jan   walt’awijatakix  ñanqha sutim  kawkit  jutatapx yatta. Janiw  atipjatawinakamatakiti  jan ukax  k’arintawitamanwa.
Masi, jan  salqantawijatasp ukax manq’at  jiwirista sasaw ch’ikhi  qachu qamaqix arst’asïna.

Thujwäñax jiwkatayiwa
Thijwasirix jiwañaruw puri.

LA LIEBRE Y LA ZORRA
ZAPATA, Everardo (N.T.año): “La liebre y la zorra”, fábulas de Esopo. Lima-Perú, Edic. Coquito, pág.32.

            Una liebre pregunto, en cierta ocasión, a la zorra: -¿podrías informarme si tienes  de verdad muchas ganancias de tus correrías y por qué te llaman astuta?
-Ya que no lo sabes –respondió la zorra-, ven a mi modestísima casa y cenemos juntas.
La ingenua liebre acepto la invitación; mas, en casa de la embustera no había otra comida que la misma liebre. Entonces esta, resignada a morir, le dijo:
-Ahora se, para mi mal, de donde viene tu nombre. No es de las ganancias, sino de tus embustes.
-¡Si no fuera por mi astucia, amiga mía, el hambre me aniquilaría! –le replico la sabia raposa.
La curiosidad pena
Y el curioso se condena.

sábado, 8 de junio de 2013

THAKHINKIR JAN UÑT’AT WARMI------LA MUJER MISTERIOSA DE LOS CAMINOS

THAKHINKIR JAN UÑT’AT WARMI
traducida por Reyna Condori Valencia
Nayra achachilanakax sapxirinwa, khaya pachanakanxa, khunu qullu uraqit qhirwa uraqir sarañ ch’usa thakhinx walja sapa chachanakaw qarwanak  ant’asit sarapxäna. Ukanx  Mä pulliran tawaq warmiw jupanakarux uñstäna. Thakhi saririnakax uka warmimpiw aruskipapxäna ukhamarak ququ manq’apxäna. Warmix thakhinjam maysatuqkam jupanakaruw khitharpayäna. Jupax sarxasax mä jisk’a q’ipi jupanakaruw churirïna. Uka jisk’a qipix manq’a jilt’anawa. Kunatix, juk’amp jaya thakh sarnaqapat  jaqinak manq’asipxatakinwa.
Sapa chachanak saririnakax, manq’at awtjatax tawaqu churawaykatan uka ququ manq’añatakiw wakichasipxäna. Ukatx sarir chachanakax wali musparataw jikxatasipxäna. Kunatix uka ququnx janiw ch’uñus ch’uqis aychas utjkänti. Jan ukax jisk’a muruq qurinakakiw utjäna.
Uka sapa sarir jaqinakax ciudadaruw uka jisk’a qurinakampix wawanakapatakiw  manq’añanaka, juyranaka, uta yänak turkañatak apapxäna.
Ukampirus uka warmix wali thaqhisit  ukhamarak llamp’u chuyman jaqinakaruw uka juk’a qurinak churäna sapxarakiwa.
Yaqhip ñanqha jaqinakax  ukham jan uñt’at luräw ist’asax    ch’usa thakhituqiruw uka warmir jikxatañatakiw sarantapxarakïna. Jupanakax mayninakjam  tawaq warmimp waxt’ayasiñatakiw sarapxirïna. Ukampirus uka warmix janiw jupanakarux janiw  uñstkänti. Warmix jupanak ñanqha jaqÑitap yatïnwa.
Warmix yaqhiparukiw uñstäna. Kunatix uka warmix juk’amp munir jaqinakampix jikisirakïnwa ukat ququ manq’apxäna. Sarxkasasti ququ mä jisk’a q’ipin waxt’awyirïna. Jaqinakax ukham katuqasax wali kusisitaw jikxatasipxarakïna.  Ukampirus jupanakax qip jist’arasax janiw kusisitaxapxänti, Kunatix uka q’ipinx janiw qurix utjkanti jan ukax iwij thaxakiw utjäna.
Walja jaqinakaw sapxi; jichhakamas uka warmix sapa sarir chachanakarux uñstaskakiwa.Uka warmix khunu qullut qhirwa uraqir sarañ thakhinw llamp’u chuyman jaqinakarux uñsti, ukhamarus ñanqha qhuru jaqinakarux  phiskantarakïnwa.
LA MUJER MISTERIOSA DE LOS CAMINOS
(MITO TRADICIONAL ANDINO)
(Extraído de mitos y leyendas de Bolivia)
Extraído de Mitos y leyendas de Bolivia en Grupo Wara Educación S.A. (2012).
Cuentan los abuelos, que hace mucho tiempo, por los caminos desolados de la cordillera hacia los valles, por donde los viajeros solitarios pasaban con sus llamas, hacia la ciudad, les aparecía una cholita (mujer joven de pollera), con quien mantenían una conversación, compartían su merienda y les acompañaba durante un trecho.
Ella al despedirse, regalaba al viajero un pequeño bulto, que era la merienda que había compartido con él, para que se la coma después en el camino.
El viajero en el descanso, cuando pretendía merendar lo que la cholita le dejo, que daba totalmente sorprendido al darse cuenta, que ahí había pepitas de oro, en vez de papas, chuños y carnes.
El afortunado cambiaba el oro en la ciudad, por muchos productos alimenticios para sus hijos y otros utensilios necesarios para su hogar.
Cuentan que la mujer escogía a los hombres que quienes favorecían con este obsequio, estos deberían ser nobles de corazón y pobres.
Algunos hombres ambiciosos, al enterarse de este misterioso hecho, recorrían el sendero con la intención de encontrarla y ser favorecidos como otros, pero ella no se les aparecía, ya que conocía sus intenciones. A veces se le aparecía a alguien y compartía con él, su alimento y al despedirse le regalaba su merienda en un pequeño atado, y el hombre, pensando  que era un favorecido más se ganaba tal desilusión, al ver que en vez de oro, ahí había excremento de oveja.
Hay personas que dicen, que la mujer misteriosa sigue apareciendo a los viajeros solitarios, en los caminos desolados de la cordillera de los valles, regalando oro a quienes merecen y burlándose de los ambiciosos.